Artėjant atostogoms pasirūpinkime skiepais nuo hepatito B
Artėjant atostogų ir kelionių sezonui, būtina dar kartą pakalbėti apie hepatito B vakcinos būtinybę ir svarbą. Skiepų nuo hepatitų tema aktuali dėl pastaruoju metu išryškėjusios tendencijos tėvams pasiskiepyti, tame tarpe ir hepatito B vakcina. Deja, savo vaikus jie tikisi apsaugoti natūraliomis priemonėmis. Tokio reiškinio priežastis iliustruoja neseniai atliktos mamų apklausos rezultatai. Paaiškėjo, kad skiepų tema beveik pusė mamų vadovaujasi principu „viena boba sakė“ ir linkusios paklausyti draugių, kaimynių rekomendacijų ar tariasi įvairiuose internetiniuose forumuose.
Medikai siūlo šeimoms, planuojantiems atostogas kitose šalyse, pasidomėti iš anksto, ar jie yra paskiepyti hepatito B vakcina. Juk niekas nenori vietoj mielų suvenyrų parsivežti pavojingos ligos. Beje, kasdienėje aplinkoje taip pat galime susidurti su šia pavojinga infekcija, kuri gali tapti kepenų vėžio priežastimi. Užtenka prisiminti vienintelės Lietuvoje šimpanzės Reginos atvejį, kai tėveliai su mažyliais ėjo, glostė šį gyvūną. Vėliau paaiškėjo, kad šimpanzė buvo hepatito B nešiotoja.
Pagal Lietuvoje galiojantį skiepijimų kalendorių rekomenduojamos 3 vakcinos nuo hepatito B dozės. Labai svarbu pirmąją dozę naujagimiui įskiepyti per 24 valandas nuo gimimo, nes Lietuvoje nėščiosios nėra tiriamos dėl hepatito B. Taip yra apsaugomi ir lėtiniu hepatitu B sergančių moterų naujagimiai. Kitos dvi skiepų nuo hepatito B dozės skiriamos kūdikystėje – 1 ir 6 mėnesio amžiaus kūdikiams. Jei vaikai nepaskiepyti pirmaisiais gyvenimo metais, hepatito B vakcina rekomenduojama dvylikamečiams. Šiems vaikams taip pat kaip ir suaugusiems rekomenduojamos trys dozės: antroji įskiepijama po mėnesio po pirmosios, o trečioji – po 6 mėnesių.
Abejojantiems hepatito B vakcinos nauda, būtina dar kartą priminti, nuo kokių pavojų gali apsaugoti skiepai nuo hepatito B. Virusinis hepatitas B (VHB) – tai virusinė infekcija, kuri pažeidžia kepenis ir gali sukelti ūminį ar lėtinį kepenų uždegimą. Ligai progresuojant vystosi kepenų cirozė ir / ar kepenų vėžys. Kasmet pasaulyje nuo šios infekcijos ir jos pasekmių miršta ~ 1 mln. žmonių ( čia skaitykite plačiau apie hapatito B virusinę infekciją ir galimus skiepus ). Skiepijantis hepatito B vakcina galima apsisaugoti nuo šio pavojingo susirgimo ir grėsmingų jo komplikacijų.
Hepatito B virusas randamas beveik visuose sergančio ar virusą nešiojančio žmogaus skysčiuose: kraujyje, seilėse, motinos piene, prakaite, šlapime, spermoje, makšties išskyrose, ašarose ir kt. Visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu. Užsikrėtimui reikšmingiausias viruso buvimas kraujyje, makšties sekrete ir spermoje.
Hepatito B virusas ne žmogaus kūne gali išsilaikyti gyvybingas mažiausiai savaitę. Virusas greitai žūsta virinant, veikiant dezinfekcinėms medžiagoms, tačiau yra atsparus žemai temperatūrai. Ši infekcija lengvai plinta, kadangi užsikrėtimui pakanka labai nedidelio viruso kiekio.
Užsikrėsti galima nesteriliais instrumentais atliekant medicinines ar buitines procedūras, kurių metu pažeidžiama oda ar gleivinės (pvz.: darant tatuiruotes, veriant auskarus, leidžiant vaistus, naudojantis manikiūriniais reikmenimis ir kt.). Tokio užsikrėtimo riziką mažina vienkartinių instrumentų vartojimas, dezinfekavimo ir sterilizavimo reikalavimų laikymasis. Pastaruoju metu pagrindiniai infekcijos rizikos veiksniai yra lytiniai santykiai ir intraveninių narkotikų vartojimas (naudojimasis užsikrėtusiųjų švirkštais). Nėščia moteris gali užkrėsti naujagimį dažniausiai gimdymo metu, rečiau vaisius užkrečiamas nėštumo metu. Todėl labai svarbu naujagimius paskiepyti hepatito B vakcina, kad kuo greičiau apsaugotume juos nuo VHB išsivystymo po gimimo.
Nuo šios infekcijos ir jos komplikacijų svarbu apsaugoti mažylius jau pirmomis gyvenimo dienomis. Užsikrėtus hepatito B infekcija vaikystėje, o ypatingai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, iki 90 proc. atvejų pasireiškia lėtinė infekcija. Maždaug ketvirtadalis suaugusiųjų, kurie lėtine hepatito B forma užsikrėtė vaikystėje, vėliau miršta nuo kepenų vėžio arba kepenų cirozės. Hepatito B vakcina gali netiesiogiai apsaugoti nuo kepenų vėžio, kurio priežastis – VHB. Skiepai nuo hepatito B ypatingai rekomenduojami ne tik vaikams, bet ir kitoms rizikos grupėms priklausantiems asmenims.
Siūlyti visiškai neskiepyti vaikų hepatito B vakcina – tai daryti jiems „meškos paslaugą“, paliekant juos be jokios apsaugos. Manau, kad tokia šeima turėtų visiškai izoliuotis, gyventi uždarai, niekur su vaikučiu neiti, nebendrauti, nekeliauti. Tačiau mūsų laikais tai neįmanoma. O galvoti, kad vaiką apsaugosim natūraliais būdais - tolygu mažylį įstumti į dilgėles arba jį, nemokantį plaukti, įmesti į šaltą vandenį ir stebėti, kaip jam seksis.
Skiepai nuo pneumokokinės infekcijos – ir vaikams, ir suaugusiem
Pneumokokinė infekcija – tai itin plačiai paplitusi bakterinė infekcija, galinti sukelti labai sunkias komplikacijas. Plaučių uždegimas, sinusitas, pūlingas ausų uždegimas, meningitas ar sepsis – tai ligos, kurių galime išvengti, jei laiku pasiskiepysite nuo pneumokokinės infekcijos.
Apsauga nuo pneumokokinės infekcijos ypač aktuali vaikams. Vaikai skiepijami konjuguotais skiepais. Tyrimais įrodyta, jog konjuguoti skiepai vaikams yra saugūs ir veiksmingi (visus LR profilaktinius ir papildomus vaikų skiepus bei jų kalendorių galite rasti čia - vaikų skiepai).
Pneumokokas aptinkamas beveik pusei sveikų vaikų. Jis plinta oro lašeliniu būdu. Šios bakterijos dažnai aptinkamos sveikų žmonių nosiaryklėje.
Saugotis pneumokoko infekcijos turi ir vyresni nei 65 metų žmonės bei tie, kurių nusilpusi imuninė sistema.
Susidarius bakterijoms palankioms sąlygoms: peršalus, esant dideliam stresui, nuovargiui, virusinėms kvėpavimo takų infekcijoms ar kt. – kyla pavojus susirgti pneumokokine infekcija. Nors neretai pneumokokai nesukelia jokių simptomų, tačiau ši infekcija sukelia įvairių organų uždegimus. Vis dėlto, pneumokokinė infekcija neturi būdingų specifinių simptomų, todėl ją neretai sunku atskirti nuo kitų sukėlėjų.
Gydymui skiriami antibiotikai. Tačiau pastaruoju metu pastebėta, kad registruojama vis daugiau bakterijų, atsparių antibakteriniams preparatams. Dėl to rekomenduojami skiepai vaikams nuo pneumokokinės infekcijos.
Šiuo metu Europoje, taip pat ir Lietuvoje naudojamos dviejų tipų pneumokokinės vakcinos: polisacharidinė ir konjuguota. Polisacharidiniai skiepai yra veiksminga suaugusiems, tačiau neefektyvi vaikams iki 2 metų.
Pneumokokiniais polisacharidiniais skiepais rekomenduojama skiepyti visus vyresnius nei 65 m. žmones, taip pat priklausančius padidintos rizikos grupėms: sergančius lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis, esant nusilpusiai imuninei sistemai ir kt.
Vakcina nuo rotaviruso – gyvenimo kokybės vakcina
Turbūt sunkiai rastume šeimą, kuri būtų išvengusi rotavirusinės infekcijos. Juk ja perserga daugelis vaikų iki penkerių metų. Sužinoję, kad kažkas iš aplinkinių užsikrėtė šia liga, iškart bandome prisiminti, kada ir kaip paskutinį kartą kontaktavome su šiuo žmogumi. Nerimaujame ir bijome, kad tik nebūtume užsikrėtę patys. Vis dažniau apie šią infekciją kalbasi mamos, turinčios mažamečių vaikų („RAIT“ atlikto tyrimą, apklausdami mamas, rezultatus rasite čia - "Apklausa: mamos supranta rotaviruso pavojų mažyliams, bet neskuba saugotis skiepais").
Kaip teigia Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas, gydytojas vaikų infektologas prof. habil. dr. Vytautas Usonis (Lietuvos sveikata, 2012-02-23, p. 3), Lietuvoje rotavirusine infekcija serga vaikai nuo vienerių iki trejų metų. Didžioji dauguma vaikų serga taip sunkiai, kad pagalba jiems suteikiama intensyviosios terapijos skyriuje ligoninėje. Rotavirusinė infekcija, anot mediko, yra ne tik kančia vaikui, bet ir kenkia visos šeimos gyvenimo kokybei. Gyvenimo kokybės sutrikimų išvengti galima būtų skiepijant rotaviruso vakcina – juolab, kad ji sugeriama per burną. Deja, mamos skiepais, kaip viena veiksmingiausių ligos prevencijos priemone, nepasitiki.
Nuo sunkių rotavirusinės infekcijos formų – rotaviruso vakcina
Rotavirusinei infekcijai plisti reikalingas infekcijos šaltinis, imlus žmogus ir perdavimo keliai. Užtenka minimalaus virusų kiekio, dažniausiai perduodamo per nešvarias rankas, nešvarius daiktus, pvz., durų rankenas, indus, baldų paviršius ir pan. Infekcijos sukėlėjas yra gana atsparus – rotavirusas aplinkoje gali išlikti net iki 10 dienų.
Tėvams, kurie ieško veiksmingų priemonių nuo sunkių rotavirusinės infekcijos formų, medikai rekomenduoja vakciną nuo rotaviruso. Ligos išvengti taip pat padeda higienos taisyklių laikymasis, tačiau tai neužkerta kelio infekcijai ir neeliminuoja infekcijos šaltinio ar imlumo, o tik sumažina riziką. Pasiskiepijus vakcina nuo rotaviruso nelieka imlių žmonių, o kartu ir galimybės infekcijai įsitvirtinti.
Rotaviruso vakcina – nuo sunkių ligos formų
Prof. habil. dr. Vytauto Usonio teigimu, ligos išvengti ir gyvenimo kokybę užtikrinti iš anksto gali padėti skiepai. Norint apsisaugoti nuo sunkių infekcijos formų rekomenduojama rotaviruso vakcina.
Skiepijimui nuo rotavirusinės infekcijos naudojamos geriamosios vakcinos. Kadangi ši liga itin pavojinga kūdikiams ir mažiems vaikams, reikalinga ankstyva apsauga. Verta žinoti, kad vakcina nuo rotaviruso apsaugo nuo sunkių susirgimų, tačiau užsikrėsti ir persirgti lengvesne rotavirusinės infekcijos forma gali ir paskiepytieji.
Skiepai ir epidemijos – arba viena, arba kita
Mano manymu, skiepų ir infekcinių ligų paplitimo sąryšio klausimas apskritai neturėtų būti keliamas. Sakyti, kad epidemijų pabaigą lėmė tik pagerėję higienos įpročiai ir švarus vanduo yra spekuliacija. Aišku, šios aplinkybės turėjo įtakos tiek žmonių gyvenimo kokybei, tiek jų sveikatai. Bet didžiąsias masines ligas, kurios savo laiku nuo žemės paviršiaus nušlavė milijonus, išnaikinti padėjo ne kas kitas, o skiepai. Tai patvirtins bet kuris bent minimaliai mediciną išmanantis žmogus. Trumpiau tariant: yra skiepai – nėra epidemijų, nėra skiepų – susirgimų pavojus ir mastas laikui bėgant neišvengiamai auga. Bet jeigu jums tas klausimas dar kelia abejonių, panagrinėkime išsamiau.
Kaip specialistas skiepų ir infekcinių ligų plitimo sąryšį pakomentuočiau remdamasis nesenu tuberkuliozės protrūkiu Londone. Visi įsitikinę, taip pat ir Lietuvoje, kad tuberkuliozė – praėjusio amžiaus liga. O kas iš jūsų žinote, kad praėjusių metų lapkritį sergamumas tuberkulioze Jungtinėje Karalystėje buvo didžiausias per 30 metų? Beje, Lietuvoje sergamumas šia liga taip pat nėra retenybė. Difterijos, kokliušo ar pasiutligės atvejų pastaraisiais mėnesiais mūsų šalyje neužregistruota, užtat tuberkuliozės ar skarlatinos aukų skaičiuojame dešimtimis. O juk skarlatiną taip pat daugelis jau esame linkę priskirti istorijai, ar ne?
Apie „dirbtinį“ imunitetą
Noriu įvesti šiek tiek aiškumo, lyginant tikrą, natūralų imunitetą ir imunitetą, kurį suteikia skiepai – per vakcinas į organizmą patenkantys (kaip įsivaizduojama) „dirbtiniai“ antigenai. Neretai netgi sakoma, kad natūrali liga – geriau už „dirbtinį“ skiepą. Tačiau toks teiginys visiškai neturi pagrindo ir yra klaidingas ne tik dėl to, kad organizmas daug lengviau reaguoja į skiepą negu į ligą. Kalbant apie medicinos priemones apskritai, galima teigti, kad vakcinos yra nepalyginti natūralesnės už pvz., antibiotikus, kasdienybe tapusius vaistus nuo karščio ir pan.
Mat iš tiesų skiepams naudojami ne dirbtiniai, o natūralūs, tiktai susilpninti ligą sukeliantys mikroorganizmai ar jų fragmentai, todėl skiepijant imuninę sistemą paveikia natūralūs mikroorganizmų antigenai. Vakcinos sužadina paskiepytojo imuninę sistemą, ir įgyjamas ilgalaikis imunitetas.
Kartais vakcinos skiepijamos ir tais atvejais, kai žmogus turėjo kontaktą su sergančiuoju ir įtariama, kad jis galėjo užsikrėsti infekcine liga. Šis metodas efektyvus ligų su ilgu inkubaciniu periodu atveju – pvz., pasiutligės, hepatitų, tymų. Vakcinos nuo šių ligų suveikia labai greitai, organizme prasideda imuninė reakcija ir imuninės gynybos mechanizmai susidaro greičiau, negu pasibaigia natūralios infekcijos inkubacinis periodas.
Taigi noriu pabrėžti, kad vakcinos – tai medikamentas, kuris, nors ir žmogaus sukurtas, yra kur kas mažiau žalingas negu medikamentai, kuriais gydomos ligos. Ir tai turėtume suprasti pirmiausiai, priimdami sprendimą skiepytis, ar ne.
Apie skiepus nuo hepatito
Bendraudamas su pacientais pastebiu, kad daugelį vakcinomis valdomų ligų ir skiepų suvokiame pakankamai aiškiai – kas per liga, kokios galimos pasekmės, kam reikalingas skiepas. Išprusimo trūkumas dažniau pastebimas kai kalbama apie hepatitą – daug kam nebeaišku, kodėl nuo jo reikėtų skiepytis?
Taigi pirmiausiai keletas faktų apie hepatitą A arba geltą, kad būtų aišku, nuo ko saugomės ir kas būna, jei neapsisaugom.
- Hepatitas A yra plačiai paplitusi virusinė kepenų liga.
- Lietuvoje (ir kitur) virusiniu hepatitu A dažniausiai serga vaikai, kurių higieniniai įgūdžiai dar nesusiformavę. Nors vaikai šia liga perserga lengviau negu suaugusieji, komplikacijų rizika išlieka – liga gali paūminti iki tol latentines buvusias kepenų anomalijas.
- Liga plinta išskirtinai per išmatas, su kuriomis išsiskyrę virusai į burną gali patekti įvairiais keliais – tai vaikų rankos, užteršti žaislai ar slaugos reikmenys, fekalijomis užterštas vanduo ar maisto produktai, daržovės ir kt.
- Ligos pradžia dažniausiai primena gripą, vėliau atsiranda šleikštulys, apetito praradimas, patamsėjęs šlapimas, pašviesėjusios išmatos ir galiausiai – pageltusi oda. Neverta priminti, kad gelta automatiškai reiškia ilgalaikę ligonio izoliaciją.
Skiepytis ar nesiskiepyti – ne klausimas
„Dvi visuomenės sveikatos apsaugos priemonės, padariusios didžiausią įtaką sveikatai pasaulyje, yra švarus vanduo ir skiepai“
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija
Pastebiu, kad vis daugiau jaunų tėvų pasiduoda moksliškai neįrodytiems gąsdinimams – atsisako skiepytis patys ir skiepyti savo vaikus. Mano akimis, šiandienė mada nesiskiepyti nežada nieko gero. Nepamirškime, kad būtent skiepai padėjo sustabdyti tokią sunkią ligą kaip raupai. Kadangi dabartinės kartos raupų nebeprisimena, tai ir epidemijos mastų negalime įsivaizduoti. Nuo poliomielito daugybė vaikų mirdavo dar ne taip seniai, o tymų aukų net Europoje buvo suskaičiuojama milijonais. Lemiamos reikšmės turi tai, kiek procentų visuomenės tampa neatspari infekcijoms. Jei tai – 10, 15 procentų, bendra rizika dar nedidelė, jei daugiau – tuomet vėl patenkame ant masinių epidemijų slenksčio. Deja, epidemiologijos dėsniai galioja tiksliai: sumažėjus visuomenės imunitetui, neišvengiamai daugėja susirgimų, kyla epidemijos. Paskutinis toks pavyzdys Lietuvoje – 1994–1995 metų difterijos protrūkis.
Valstybė kompensuoja tik būtinus skiepus
Apie skiepus galima galvoti įvairiai. Bet kol neįrodyta priešingai, mirtys nuo ligų, kurių buvo galima išvengti elementariai pasiskiepijus – absurdiškos. Įvairiuose šaltiniuose radau skirtingų skaičių. Bet išvestas vidurkis nedžiugina. Beveik pusė nuo infekcinių ligų mirusių žmonių yra vaikai – ir visus juos buvo galima išgelbėti, nes vakcinos nuo šių ligų jau sukurtos!
Apie kokius skaičius kalbu? Apie milijonus. Milijonus vaikų, kurie šiais technologijų klestėjimo laikais miršta nuo tymų, kokliušo, stabligės, difterijos, poliomielito ir kitų infekcijų. Tuo metu Lietuvoje mažėja besiskiepijančių gyventojų. Kodėl? Todėl, kad skiepai tapo neprivalomi. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė mirčių priežastis buvo infekcinės ligos (32 proc.), bet mes apie tai labai greitai pamiršome.